… dar būdamas studentas skaičiau knygą apie ekspediciją į Borneo salos džiungles, nuo to laiko visada svajojau patekti į tą mistišką tankmę ir praplaukti aklinai apraizgytomis džiunglių upėmis. Svajonės išsipildymas kiek užtruko, bet galiausiai 2015 metais nedidelė motorinė valtis jau rėžė sraunią Mahakamo upę, apsuptą tankių džiunglių. Grožėjausi laukine gamta, gigantiškais medžiais, su vietiniais dajakais bėgiojom basi džiunglių takais, aplankėme bendruomenėje gyvenančių genčių „ilguosius namus“, laidotuvių ir šamanų vedamas gydymo ceremonijas. Indonezijoje ši trečia didžiausia pasaulyje sala yra vadinama Kalimantanu. Atogrąžų miškai čia yra dvigubai senesni už Amazonės džiungles, jiems bemaž 140 milijonų metų. Po magiškų klajonių džiunglėse, paskutinė stotelė Kalimantane buvo Bandžarmasinas – „Tūkstančio upių miestas“. Didžiųjų upių deltoje žemė pelkėta, užliejama lietaus ir potvynių, tad beveik visas miestas ir aplinkiniai kaimai yra pastatyti ant polių arba tiesiog plūduriuoja. Vandens kanalas čia yra ir gatvė, ir skalbykla su vonia, o tuo pačiu ir didžiausia prekyvietė. Ankstyvais rytais, dar prieš aušrą, Martapuros upėje prasideda plaukiojantys turgūs. Pabudome paryčiais ir miesto žiburiams dar plazdant upės veidrodyje, sėdome į nedidelę valtelę. Burgztelėjo variklis ir valtelė krustelėjo į tamsą. Klaidžių kanalų labirintais skrodėme Martapuros srovę judėdami tingiai brėkštančio dangaus kryptimi. Pro akis plaukė ant polių stovintys mediniai namukai, mečetės, nedidelės prieplaukos ir svyrančių palmių giraitės. Kaimai budo, ir šalia medinių pastogių jau krutėjo žmonės, kas prausėsi, kas papirosą traukė, tolumoj giedojo gaidžiai ir moterys jau krovėsi mantą į valteles. Artėjant prie turgaus, iš už horizonto išnyro saulė ir šiltu raudoniu nudažė šimtus spalvotų valtelių, prikrautų visokio gėrio. Nenuilstantis turgaus variklis – moterys, jos meistriškai valdo savo valteles ir vikriai gali priplaukti ten kur bręsta geras sandėris. Čia dar gyva mainų sistema: bananai keičiami į žuvį, ryžiai į apelsinus ir panašiai. Daugelis moterų išsitepę veidą baltu kremu, pagamintu iš trintų ryžių ir įvairių žolelių, tai puiki natūrali priemonė nuo kaitrių saulės spindulių. Gali pamatyti ir užsidėjusių didžiules pintas skrybėles, vadinamas „tanggui“ – tai savadarbis džiunglių lietsargis. Kai beplūduriuodamas Išalksti, priplauki prie valties-kavinės ir gali nusipirkti čia pat ant ugnies verdamos sriubos ar kvapnios kavos. Tiksliai apibrėžtos vietos turgus neturi, marga valtelių mozaika pamažu dreifuoja pasroviui, ir po valandos jau gali atsirasti kitame upės vingyje. Gražus šimtmečius išlikęs tradicinis susibūrimas, čia ne tik susirasi ko reikia, bet ir paplepėsi bei užkąsi. Saulei pakylus virš palmių viršūnių, alsuojanti kaitra išsklaido susibūrimą – kiekvienas pasuka savo valtį namų link…