Berlyne nusileidau gegužės 1-osios išvakarėse, net neįtardamas, kad rytoj laukia audringas vakarėlis. Ne klube ar bare, bet tiesiog reivas Berlyno gatvėse. Tarptautinė darbininkų diena čia tradiciškai švenčiama itin aktyviai, ypatingai Kreuzbergo rajone. Gatvės pilnutėlės žmonių, kavinėse garsiai plyšauja muzika, šaligatviai virtę šokių aikštelėmis. Neveltui Berlynas vadinamas elektroninės muzikos sostine. Atrodo niekas nelaukia vakaro, kad atsidarytų butelį alaus, šventė prasideda nuo ryto. Tačiau mane labiau abstulbino ir sužavėjo ne pats šventimas ir linksmybės, bet žmonės alsuojantys laisve. Čia nieko nenustebinsi išėjęs į gatvę žaliais plaukais, tatuiruotėmis ant veido, odiniais šortais ar visai be jų. Jokio visuomenės spaudimo, gyvenk ir leisk gyventi visiems kitiems. Besitrainiojant gatvėmis, matyti visokio plauko, įvairaus amžiaus ir tautybių žmonių, bet ypatingai daug jaunimo. Visi aktyviai bendrauja, geria alų ar kavą, šoka, valgo, skaito knygą ar bučiuojasi. Jaunus žmones kaip magnetas traukia saviraiškos laisvė, visiška tolerancija ir galimybė lengviau pragyventi nei kituose Europos miestuose. Kažkaip eidamas pagalvojau, kodėl čia jaučiuosi visiškai kitaip nei eidamas gatve kokiam Vilniuje?.. Čia mažiau to “sterilumo”, ne viskas ultra tvarkinga, modernu ir orientuota į įvaizdį, statusą. Gatvės kiek paišinos, sienos pilnos grafičių, bet visa tai tau netrukdo jaustis gerai ir laisvai. Nėra vidinio sukaustymo ar baimės, kad kažką pasakysi ar padarysi ne taip. Ir nesuki sau galvos kokia mašina važinėji, ar turi naujausią telefoną ir kokios firmos batus avi, tiesiog nereikia atitikti jokio “standarto”. Iš akies matyti žymiai mažiau materializmo. Ne kiekvieno skoniui, bet Berlynas toks, arba jį myli arba nekenti. Nusprendžiau ir aš neiti į kavinę, o prisėsti ant šaligatvio bortelio su savo draugu fotoaparatu ir atsidariau alaus. Būsi trečias?