Po viešnagės Širaze, pajudėjau į Bandar Abbaso miestą Persijos įlankos pakrantėje. Bandar Abbas, reiškia – “Abbaso uostas”, buvo įkurtas šacho Abbaso 1623 metais. Išlipus iš autobuso tvokstelėjo toks karštis ir drėgmė, kad norėjosi šokti atgal ir važiuoti toliau. Mane pasitikęs Farnamas patvirtino, kad dienos metu geriau sėdėti namuose ir išlįsti į gatvę tik baigiantis dienai. Visas miestas – lyg didelė pirtis. Užsukus iš gatvės į kokią parduotuvę ar namus atrodydavo jog įlendi į šaldytuvą, o tik išėjus akinius, fotoaparatą, telefoną taip aptraukdavo garai, kad nematai nei kur eini. Sekančią dieną išsiruošėme į paslaptingą Hormozo salą. Pas Farnamo bičiulius buvo apsistojusi ispanų porelė, tad ryte susitikome visa šauni kompanija ir susiradę prieplaukoje motorinę valtį, pusdieniui persikėlėme į kitą planetą. Nežmoniškas karštis, bet ir neišdildomi Marso kanjonų vaizdai, tad buvo verta to prakaito. Grįžus į Abbaso uostą, dar kurį laiką sukinėjomės palei prieplauką. Čia man už akių užkliuvo senas žmogelis, sėdintis palei tvorą iš šiukšlių dėžės suimprovizuotoje pavėsinėje. Lyg koks Diogenas statinėje, atsisėdęs žiūrėjo į begalybę ir pusę lūpos šypsojosi. Taip rūpėjo sužinoti, kas jis toks, kažin ką galvoja.. Rodosi į mane visiškai nekreipė dėmesio, viena akimi žiūrėjo į Marso kanjonus, o kitoje, lyg veidrodyje matėsi šio pasaulio atspindys. Atitraukęs nuo akies fotoaparatą, dar kurį laiką į jį žiūrėjau, bet rodėsi jis viena akimi matė daugiau nei aš dviejomis..