Šventadienio rytas. Varpai skalambija neišpasakytu džiaugsmingumu, nors tik septynios ryto. Išlindau į balkoną, dangus aptrauktas debesimis, nieko nepaisant saulė kopia aukštyn už debesų šydo. Vėsoka iš ryto, nors sakyčiau labiau maloniai gaivu, tad guviai šokau į kelnes ir lekiu pusryčių. Kavinukė gretimame pastate, įdomu ką gausiu, kuo nustebins? Įlindau pro duris, iškart jaučiu lyg remtų iš viršaus, norisi palenkti galvą, lubos neįprastai žemai, tikrai nepritaikyta vakariečių ūgiui. Apsidairau, viduje tuščia, paleista muzikėlė, bet už baro nieko nėra. Matau ant vieno stalo kažkas sudėta – galvoju gal čia ir bus pusryčiai. Prisėdu, nėra ką daug ir tyrinėti: termosas kavos, puodelis ir pora bandelių su sviesto gabaliuku. Šioks toks nusivylimas. Na nereikia būti naiviam, ko gali tikėtis gavęs kambarį už dešimt dolerių su pusryčiais. Suvalgiau viską iki paskutinio trupinio, dvigubą kavos įšoviau. Na vis tiek smagu, jau galima kentėti, kol rasiu kur normaliai papusryčiauti. Taip niekas ir nepasirodė, tai tiesiog pristūmiau kėdę ir lendu į lauką. Matau jau prie bažnyčios judesys, galvoju reikia užsukti pažiopsoti kokios ten nuotaikos. O nuotaikos labai džiaugsmingos, žmonių nedaug dar, bet gali pajusti kaip visi pakylėti, gerai nusiteikę iš ryto. Rodos net bažnyčios sienos kvepia kažkokiu šventiškumu, visos durys, langinės pradarytos, viduje viskas ganėtinai paprasta, nematyti prabangos ar didelių puošybos elementų. Kukliai, saikiai, net sakyčiau minimalistiškai ir tuo pačiu labai jaukiai. Žmonių pačių įvairiausių – nuo skaras apsimuturiavusių babyčių, jaunuolių baltais marškiniais ar sportinėmis striukėmis iki mažų mergaičių puošniomis suknelėmis. Matyti keletas patarnaujančių mergaičių su baltomis ilgomis sukniomis, rožančiais ant kaklo. Žodžiu tikrai šventiška atmosfera, bet aš nedidelis krikščionis, tai nusprendžiau mišių nelaukti ir nueiti iki turgaus ir tuo pačiu papusryčiauti.
Pagalvojus, turgus bei bažnyčia turbūt kartu ir sudaro pilną miestelio vaizdą. Sakydavau, nori pamatyti tikrą miestelį – eik į turgų, o dabar praplėsčiau šį posakį, įtraukdamas šventovę. Du visai skirtingi pasauliai – iki negalėjimo materialus, žemiškas, o kitas neapčiuopiamas, dvasinis. Ir žmogeliai, kaip skruzdės, lakstantys nuo vieno prie kito ir atgal. Iš kitos pusės, esti ir šventovių, kurios yra ganėtinai sumaterialėjusios, bet būkim optimistai ir sakykim, kad tai tik išimtis. Štai ir aš lyg būčiau užkietėjęs materialistas – šoviau pro duris ir link turgaus. Ne kažką aš ten pirksiu, mane daugiau veda smalsumas ir noras pamatyti kažką naujo. Šito savo tyrinėtojo instinkto niekaip negaliu suvaldyti, tiesiog neišeina vienoje vietoje ilgai nusėdėti, tuoj reikia traukti į nežinomus tolius, atrasti nematytas vietas, sutikti naujus nepažįstamus žmones. Pagrindine gatve ir traukiu į turgaus pusę, ir matau, kad visi praeiviai juda į priešingą. Iš aprangos matyti, kad dauguma eina į bažnyčią, pasipuošę, būreliais, šeimomis. Praeidami dauguma nusišypso ir pasisveikina, pasižiūriu aš į jų dailius rūbus, tada į savo paišinas kelnes, ir nekyla jokių abejonių – man tik į turgų eiti.
Nuo didžiosios sankryžos ant kalnelio jau matau, kad nemažiau žmonių ir turguje, šimtai knibžda. Palei kelią pagrinde vien maisto produktai, daugiausia daržovės, matosi žmonės patys augina. Pas kiekvieną prekybininką matosi panašios daržovės ir vaisiai, kas ką užsiaugino, tą ir atvežė. Matyti atskiros aikštelės rūbų, daug matosi ir padėvėtų, kaip ir pas mus Lietuvoj. Centrinėje turgaus aikštėje matyti daug vištų narveliuose prigrūsta ir prikrauta tų narvų keliais aukštais ir eilėmis, kai kur atskirai matyti gaidžiai pririšti už kojos vaikštinėja ant viršaus. Čia pat ir betelio bei cigarečių pardavėjai, be rūkalų dar jums gali pasiūlyti ir loterijos bilietų. Aš vaikštinėju, stebiu žmones, ir jie lygiai taip pat mane tyrinėja, „turtingą“ užsienietį, neaišku kodėl paišinomis kelnėmis. Kai kurie vyrukai nedrąsiai užsimena, jog būtų gerai, kad juos nufotografuočiau. Kai nusišypsau ir pakeliu fotoaparatą – nustemba, kyla sambrūzdis, klegesys ir tradiciškai pakeliamas nykštys. Visos nuotraukos tokios pat, bet jei jiems smagu, ir man smagu. Lendu gilyn ir pereinu keletą eilių. Visi parduodami dalykai labai panašūs, daug įdomiau stebėti skirtingus žmones. Buvau iš anksto nusprendęs, kad nusipirksiu tradicinę austą skraistę, kurių jau buvau matęs anksčiau. Jau pasąmonėje tolimesnė kelionės eiga buvo kažkiek sudėliota, ir žinojau, kad į kalnų vietoves turbūt daugiau negrįšiu, tad dabar geriausia proga. Daugelyje vietų mačiau, bet kažkaip man svarbu, kad būtų malonus ryšys tarp pirkėjo ir pardavėjo, praeidamas, pasikeiti žvilgsniais ir jauti, ar nori pradėti kalbą ir derybas. Kartais net ne kaina svarbu, bet malonus pokalbis, geras vaibas kaip sako. Suradau skraistę kuri patiko ir grįžęs į kelią patraukiau toliau, nes matau, kad priekyje dar daug prekybininkų.
Kelias veda per didelį viaduką, o ant šaligatvių pilna prisėdę visokio plauko prekybininkų. Iš visų geriausiai atrodo senutės, tradiciniais rūbais, susisukę ant galvų įvairiaspalves skaras, lūpos padažytos raudonu beteliu, ir nesvarbu, kad trūksta vieno kito danties, bet šypsena plačiausia. Ne viena atsitūpus traukia ir papirosą ir rodos jokių bėdų jos neturi. Kas dar įdomiai pasirodė, kad toliau, visai palei kelią eina kapinės, kai kurie kapai ar didesni mauzoliejai rodosi visai palei kelią. Tai žmonės ir nesivaržo – susėdę visai šalia, pasitiesę brezentą ir išdėlioję visas daržoves prie pat, kai kurie rodos ir susėdę ant antkapių. Pas mus tai turbūt sukeltų kipišą ar bent jau pasipiktinimą, bet čia žmonės panašu nesuka sau plaučių, ir gyvieji, ir mirusieji visi šalia, kiekvienas savo reikalais užsiėmęs, vienas guli, kitas prekiauja ir viens kitam netrukdo. Apskritai kiek teko pastebėti, žmonės tiek nesureikšmina kapinių, niekas jų labai netvarko, nepuošia ir nekonkuruoja, pas ką paminklas gražesnis ar gėlių daugiau prisodinta. Dauguma gyvena šia diena ir daugiau rūpesčių kyla pasirūpinti gyvųjų gerove, nei skirti daug laiko mirusiųjų aplinkos tvarkymui. Ir manau tai nėra kokia nepagarba, tiesiog mirusius daugiau mintyse turbūt prisimena ar maldą kokią sukalba ir tiek. Einu toliau, ten matau ir atskiras gyvulių „skyrelis“. Pririšta visa banda buivolų ir jautukų, žmonės vaikšto, apžiūrinėja. Netoliese ir kažkokius šašlykus kepa, dūmai rūksta ir kvapas primena, jog ir aš dar norėčiau kažko užkrimsti. Pasuku atgal ir ieškau vietos kur papusryčiauti. Kažko ypatingo nerandu, o kavinukė kurioje valgiau vakar dar uždaryta, tai tiesiog gatvėje pačiumpu kažkokį kepsnį, dar pora virtų kiaušinių suvalgau ir traukiu atgal.
Truputį svarsčiau ar dar noriu dieną pasilikti, ar traukti atgal prie jūros į Dilį. Primečiau, kad daugelį dalykų kaip ir apžiūrėjau, nelabai žinau ką čia daugiau veikti, nebent dar kokią kavos plantaciją pereiti. Augina jie čia daug kavos, bet kas įdomiausia, turguje neradau kur nusipirkti kavos pupelių. Nežinau ar didesnė dalis eksportui skiriama ar į miestus išvežama, bet vietinėj prekyboj nematyti, ko klausiau, visi sakė, kad sostinėje reikia pirkti. Nusprendžiau, kad dar pereisiu vieną kavos sodą, kurį mačiau pakeliui iki viešbutuko, ir bandysiu ieškoti sunkvežimio į Dilį, galvoju, gal verčiau šįvakar kur paplūdimyje pailsėsiu. Užlipau į tą kavos kalvą, bet nelabai mane kas ten sužavėjo, tiesiog miškas, o jame daug kavamedžių. Nusileidau žemyn, tiesiai prie bažnyčios. O žmonių – visa galybė, dauguma vaikštinėjo bažnytėlės kieme ir šnekučiavosi grupelėmis. Mišios gal jau ir baigėsi, bet žmonėm norisi pabendrauti. Pavėpsojau ir užlipau laiptukais iki savo kambario. Kelnės ir marškiniai balkone jau visiškai išdžiūvę, tad kraunuosi kuprinę ir lipu žemyn atsiskaityti su šeimininku. Padėkoju už nakvynę, iš tiesų kambarys, vieta ir visa aplinka paliko gerą įspūdį, užmerkiant akį į nelabai kokius pusryčius.
Visi sunkvežimiai ir autobusai nuo turgaus pusės turi važiuoti pro čia, tad galvoju, bandysiu stabdyti pravažiuojančius ir nereikės su dvejomis kuprinėmis eiti atgal per visą miestelį. Šįkart labai pasiseka, po keletos minučių matau važiuoja sunkvežimis ir žmonės susipaudę ant suoliukų kuzave, tad mikliai pakeliu ranką ir vairuotojas instinktyviai kala ant stabdžių. Kur jie daugiau važiuos jei ne į Dilį, tad susimetu savo kuprines per bortą ir greitai strykteliu vidun, bendrakeleiviai šypsodamiesi atlaisvina man pusmetrį suoliuko, ir patenkintas įsispraudžiu tarp jų. Didžiausią kelio dalį leidėmės žemyn, vinguriavome miško keliuku ir nuo to sukinėjimosi vienai merginai pasidarė bloga. Dar kelios minutės ir jau persisvėrusi per bortą ženklino kelią, puikiai suprantu šį dalyką ir užjaučiu, nes man lygiai taip pat būdavo vaikystėje, kiekvieną kartą važiuojant žvirkeliu pykindavo. Tik kiek paprasčiau būdavo, nereikdavo per langą persisverti, tėtis sustodavo. Pasiūliau savo vandens išsiskalauti burnai ir paskutinę servetėlę, visada turėjau kišenėje, nes pačiam pastoviai snarglys bėgo nuo sinusito. Kelio liko ne tiek ir daug, bet vairuotojas stabtelėjo vienoje pakelės kavinukėje-kioskelyje, gal kam į tualetą, o kam pakelį užpilamos sriubos. Prasiblaškėm, pasisnargliavom ir važiuojam toliau. Besileidžiant jutau kaip temperatūra kyla, ne mano, o aplinkos. Ir jau pačioje apačioje kaip reikalas svilino saulė, ganėtinai keista kai pusvalandžio bėgyje tiek pasikeičia oro temperatūra. Nebesupranti kur tau geriau buvo ar viršuje, ar apačioje, tikriausiai reikėjo kur pusiaukelėje išlipti.
Privažiavome tą patį Taibesi turgų, vairuotojas patenkintas užgesino variklį ir visi spitriai šokome per bortą žemyn. Į tą viešbutį, kur buvau gavęs dovanų blakių šeimyną, tikrai nebenorėjau, tad susiradau kambarį visai kitoje miesto pusėje, ne tiek toli nuo šito turgaus. Visai kaip vietinis, neklausydamas pasiūlymų pavežti, susistabžiau mikriuką ir įšokau į sėdynę prie vairuotojo. Labai tikiuosi, kad numerį pataikiau. Kaip visada, apsukau didžiulį ratą aplink miestą, bet galiausiai išlipau visai netoli viešbutuko. Dar keli nuošalūs skersgatviai ir patekau į tokį nedidelį kiemelį. Dunksojo patvoriuose keli visiškai surūdiję taksi automobiliai, būrelis vyrukų sėdėjo išsidrėbę plastmasinėse kėdėse didelių palmių paunksmėje ir plepėjo. Tokia lengva namų atmosfera, rodos visi turi marias laiko ir beveik jokių reikalų. Jauna viešbutuko savininkė pasiūlė ir man prisėsti ir palaukti kol pabaigs sutvarkyti kambarį. Aplink žaidė vaikai, žvilgt – keistos jų tos mašinytės, prieinu arčiau, pasilenkiu ir apakęs tyrinėju ir stebiuosi kaip išradingai jie jas pasigamino. Paimti plastmasiniai gėrimų buteliai ar alaus skardinės, praverti du pagaliukai kaip ašys, užmauti plastmasiniai kamšteliai kaip ratai ir pririšta virvutė, ko ne formulė vienas, ir nieko nekainuoja, nereikia kaulyti tėvų pirkti žaislus. Priėjo šeimininkė ir šyptelėjusi pakvietė pažiūrėti kambarį. Atskirame pastate įrengti trys kambariukai su atskirais įėjimais, viduje viskas labai tvarkinga, įrengti kondicionieriai, iš šono įėjimas į virtuvėlę, o toliau įrengti dušai ir tualetai. Viskas labai šaunu, bet šįkart dėl atsargos patyrinėjau paklodę, ir rodos tikrai viskas švaru, nėra prie ko prisikabinti. Susimečiau daiktus vidun ir įsidrėbiau ant lovos, dabar dilema – ar jungti kondicionierių? Nosis varva, kosau, nesinori, kad vėl pertrauktų, bet nesinori ir kad prakaitas žliaugtų. Apskritai labai keistas jausmas, kai lauke trisdešimt laispnių, o tu sergi peršalimo ligomis ir nebesupranti ką čia geriau daryti. Prisimenu savo nešvarių rūbų maišą, sandariai užkonservuotą su blakėmis, ir nukrečia drebulys. Pasičiupau tą savo konservą ir einu ieškoti šeimininkės, gal kokia skalbykla yra ar ji gal siūlo tokias paslaugas. Jo, sako, eik čia pas tokią kaimynę, ji turi skalbimo mašiną ir gali tau išplauti už nedidelį mokestį. Nušviestas palaimos, kad nereiks pačiam su tom blakėm terliotis, bėgu pas kaimynę, iki ausų išsišiepęs įteikiu savo maišą su augintiniais. Gal kiek nejautru, bet labai džiūgavau, įsivaizduodamas kaip jos visos leisgyvos išplauks pro kanalizacijos vamzdį. Sako, ateik už pusvalandžio – galėsi išdžiauti kažkur, nes pas mane nėra kur.
Palinksėjau ir nurūkau iki kambario, galvoju nueisiu dar kiek ir pats apsiprausti, čiupt už rankšluosčio ir visa pakaba netikėtai nugarmėjo žemyn. Pakeliu, žiūriu kas čia yra, ogi visa pakaba ant tokio laibo vinuko įkalta į gipso plokštę. Na galvoju, nesu didelis meistras, bet, kad taip pakabą įkalti.. Įstatau vinį atgal, ir į dušą. Iš dušo virtuvėn, pasikaisiu dar vandens galvoju. Kol kaista virdulys, rimto meistro veidu apžiūriu visas sienas ir duris. Remontas matosi naujai padarytas, su labai gražiais užmanymais, net sakyčiau su tokiu vakarietišku braižu, bet pamatę kreivas sienas, bet kaip susuktus varžtus ir dideles skyles staktoje, mūsų šaltkalviai-universalai gautų aparpuolį. Toks jausmas, kad tą remontą darė žiūrėdami youtube, kaip ir viskas gražiai sugalvota, bet užmanymas ne visai pavyko. Iš kitos pusės, galvoju, koks skirtumas, čia ne dailiausių namų konkursas, kad tik ant galvos kas neužkristų ir gerai. Per daug turbūt mes patys sureikšminam tas su gulsčiuku išlygintas sienas. Kam čia rūpi? Užsipyliau arbatos ir nušlepsėjau į kambarį. Nusnūdau pusvalandį ir nulėkiau pasiteirauti dėl skalbinių. Viskas baigta, egzekucija įvykdyta, gali susirinkti ir išsidžiauti skalbinius. Žiūriu toks vamzdis, kaip džiovyklė, pakabinta ant mūrinės tvoros, saulė kaip tik iš tos pusės, galvoju, greitai man išdžius viskas. Metu kelnes ant jos ir tą pačią sekundę matau kaip mano švarios kelnės leidžiasi ant sausos žemės, pakyla tik debesis dulkių ir visas skalbimas veltui. Auksarankiai ir čia puikiai pasidarbavo. Paėmęs akmenį vinis įkalu kiek giliau, turėtų atlaikyti dieną. Sudžiaunu visus rūbelius, ir pasiguodžiu: tai kas, kad tos kelnės kiek paišinos, bet užtat be blakių.
Dar tik vidudienis, tad pagalvojau, reiktų nueiti užkąsti ir gal pabandyti nuvažiuoti iki paplūdimio. Iš anksto buvau sugalvojęs, kad šiandien pailsėsiu ir pačilinsiu prie jūros. Ilgai nedelsęs užsimečiau kuprinę ir pasukau link pagrindinės gatvės. Kitoje gatvės pusėje dunksojo didžiuliai miesto ligoninės pastatai, na tokioje būklėje kaip mano, tai suteikia šiek tiek daugiau ramybės. Gatvelėje daug mažų parduotuvėlių ir tarp jų keletas valgyklėlių, matosi nemažai sanitarų ir daktariukų ateina iš ligoninės čia papietauti. Išsirinkau ir aš vieną ir užsisakęs nemažą porciją klestelėjau į kėdę. Besidairydamas į plepančias sesutes, neskubėdamas pavalgiau, užsisakiau karštos arbatos gerklei apraminti. Reikėjo išsiimti grynų, doleriai jau buvo apsibaigę, matau vieną bankomatą žemėlapyje, bet rodo ligoninės teritorijoje, tad pakilęs perbėgau gatvę ir pasukau pro šlakbaumą. Niekas manęs ir nesustabdė, praėjau iki pat ligoninės pastatų ir įlindau į ilgą koridorių, čia įrengti trys bankomatai. Matosi čia priimamasis, žmonių eilės, ir daugelis susirūpinusiais veidais, ne pramogauti atvyko, o ir bankomatai turbūt neatsitiktinai čia padaryti. Pasipildžiau dolerių atsargas ir šoviau lauk, tikėdamasis jog man nereiks čia sugrįžti. Nusprendžiau pavažiuoti kiek tolėliau palei krantą iki Kristo Rei paplūdimio, ir pėstute iš lėto sugrįžti iki centro. Pasigavau mikroletą ir su vėjeliu, tradiciškai atviromis durimis, nušvilpėme palmių pakrante.
Paplūdimyje nemažai žmonių, bet jokios įtampos, ore tvyrojo visiško relakso nuotaika. Kas šeimomis, kas poromis, su draugais, gulėjo ant smėlio pasitiesę antklodes, kas ant gultų, kiti atsisėdę ant pasvirusių medžių gurkšnojo alų ir šnekučiavosi. Vaikai žaidė ant smėlio, pleškenosi bangose palei krantą, vyrukai kiek tolėliau, medžių paunksmėje skrudino kepsnius. Prisėdau ir aš ant smėlio, galvoju kiek parelaksuosiu. Žiūriu į begalybę, į akmenų ir kriauklių nusėtame krante lužtančias bangas, tą skaidrų žydrą gylį, ir pamažu iš galvos iškrenta visi rūpesčiai, visi planai, atrodo net dingsta ta prasta savijauta, kosulys. Giliai įkvėpi, iškvėpi ir tiesiog esi čia ir dabar, apsuptas geltonų smėlio krantų ir jūros mėlio. Pabūni taip su savimi pusvalandį ir jau pradedi po truputį sukioti žvilgsnį aplink. O čia niekas nepasikeitė, aplink žaidžia vaikai, šnekučiuojasi suaugusieji, krantą skalauja bangos. Visgi jaučiu, jog esu vienas čia, iš tikro neturiu su kuo pasišnekėti ar išgerti alaus, visi daugiausia su sava kompanija, atsipalaidavę, niekas nesuka sau galvos kas vyksta aplinkui. Sėdžiu dar minutę, ir jaučiu jog man nėra kas čia veikti, pameditavau pusvalandį sau, o ką toliau? Atsistoju, pradedu trainiotis pirmyn atgal, lyg ką pafotkinčiau, bet nelabai čia yra ką, apskritai galiu pasirodyti kiek keistas su tuo fotoaparatu paplūdimyje. Mėgstu stebėti aplinką, bet čia iš tikro nelabai kas vyksta, o žmonės iš tikro ir atvažiuoja čia nieko neveikti. Jaučiu, nuobodu man čia. Gal aš ir pats tokio būdo, kad nelabai moku nieko neveikti, vis man reikia kažkur judėti, kažką tyrinėti. Ir kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad čia ne mano vieta. Na gal dar jei būčiau su kompanija, būtų kitaip, bet vienam tikrai nėra ką veikti. Jei nori žmogus pabūti vienas, irgi čia ne ta vieta, nes aplinkui daug žmonių, pasisemti ramybės labiau pavyksta kažkur nuošaliau kalnuose, mažuose kaimeliuose, džiunglėse ar dykumoje. Suvokiu, mano būdui ta paplūdimių kultūra nelimpa. Čia nei esi vienas, nei aplink turi ką įdomaus veikti ar stebėti.
Pakylu ir patraukiu paplūdimiu į centro pusę. Einu sau iš lėto ir žiūriu į smėlyje klimpstančias mano pėdas. Vėlyva popietė, galvoju, kol dar pareisiu ir bus vakaras, o dar norisi pailsėti ir reikia kažkaip apsispręsti kur trauksiu toliau. Sostinėje, supratau, nėra man čia ką beveikti, mieste didelis šurmulys, paplūdimiuose nuobodu, gal kalnuose visgi galėjau ilgiau pabūti. Dabar tiesiog reiks pasirinkti naują kryptį ir pasileisti vėl į neatrastus tolius, o ta nežinomybė suteikia šiek tiek vilties. Besvaičiodamas prieinu nedidelį mangrovės miškelį. Mangrovių miškas – tai lyg paslaptingas pakrančių sodas, įsivaizduokit tropinę pakrantę, kur jūra plauna ne tik smėlį, bet ir medžių šaknis. Čia augantys medžiai lyg stovi ant kojų, jų raizgytos šaknys iškyla smailiais spygliais virš vandens, susipinusios tarpusavyje sukuria tankų neįžengiamą raizgalyną. Aišku, čia tas mangrovės plotelis labai mažas, daugiau kaip nedidelis sodelis, ne tokie plotai kaip pavyzdžiui Indonezijos Borneo salos pakrantėse, kur gali plaukti ištisas valandas apsuptas mangrovės džiunglių. Už mangrovės besileidžianti saulė, sukuria gražų šešėlių ir saulės blyksnių kaleidoskopą, patraukią akį ir instinktyviai priverčia ranką išsitraukti fotoaparatą. Įsitraukiu į keistų kompozicijų paieškas, keičiu objektyvus, tai klūpiu ant žemės, tai įbrendu kiek į vandenį, fotografuoju ir tuo pačiu žaviuosi fantastiškais gamtos surėdytais vaizdeliais. Tarsi mažas gamtos stebuklas, atrodo viskas tobulai suderinta iki smulkmenų. Nejučia taip prabėga geras pusvalandis, sugrįžtu mintimis į paplūdimį ir žingsniuoju toliau.
Saulė jau visai vakarop, dangus nusidažo oranžiniais atspalviais, kuriuose paskęsta ir pakrantės medžiai, žmonės bei pastatų stogai. Jau nusprendžiu sukti į pagrindinę gatvę, dar išgerti kokį kokosą ir judėti į viešbutuką, kai netikėtai mane užkalbina toks jaunuolis. Šneka gana taisyklinga anglų kalba, tad labai lengvai susikalbame. Studentas atvykęs iš rytinės šalies dalies, studijuoja sostinėje, ir pamatęs užsienietį nori patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius. Negi atimsiu tokį šansą. Tuo pačiu ir man įdomu, dar paklausinėju apie rytines šalies pakrantes, ką galima pamatyti, kaip nuvažiuoti. Tradiciškai pasikeičiam kontaktais, ir mane patikina, kad būtinai jam paskambinčiau kai ten galimai nusigausiu, tada jis man padės suorganizuoti transportą į nuošalius salos kampelius. Atsisveikinam ir patraukiu per gatvę link savo viešbučio. Jau tamsu, bet miestas neblogai apšvietas elektros lempučių, tad šį kartą jau lengviau pavyksta atrasti kelią. Tamsiame kieme dar slampinėja vienas kitas kaimynas, suloja šunys išvydę nepažįstamąjį, bet aš guviai pereinu kiemą, atsirakinu duris ir numetęs kuprinę į kampą krentu lovon. Jau miegočiau, bet dar prisiverčiu atsikelti ir nueiti į virtuvėlę pasikaisti karšto vandens, gerklė turėtų už tai padėkoti. Grįždamas matau, prie sekančių durų, mano naujas kaimynas sėdi ant laiptelių ir maigo telefoną, pasisveikinu, bet jau visiškai tingiu pakalbinti. Atsigulu, įjungiu kondicionierių ir nustatau, kad tik vėjelis vos pūstų. Lubiniai ventiliatoriai Indijoje labiau man patikdavo, temperatūra išlieka vienoda lauke ir viduj, vėjelis gaivina ir atbaido moskitus. Reikėtų dar sugalvoti kuria kryptimi rytoj traukti, bet minčių nulis ir akimirksniu nutariu, kad rytas už vakarą protingesnis. Labos.