Mumbajus – magiškas, kunkuliuojantis katilas. Šimtmečius čia sugyveno įvairiausių religijų miestiečiai: hindu, musulmonai, budistai, džainistai, krikščionys, sikhai ir zoroastrai. Megapolis pasitiko mus lietumi paskendusiomis gatvėmis, kuriomis be mūsų vaikšto, darbuojasi, guli ar mėgaujasi arbata dar 20 milijonų žmonių. Skuba į darbą, turgų ar namo tūkstančiai automobilių, moticiklų ir senų išklerusių dviračių bei suūdijusių autobusų. Nusišluosto rankšluoščiu prakaitą, pilną gigantiškų nešulių karutį tempiantis jaunuolis, prisidega bidi, laikraštį vartantis senukas, tuo tarpu užsižiopsojęs vos neužlipi ant blusas purtančio benamio šuns. Pakėlus akis, galva apsisuka nuo laidų raizgalyno, įvairiaspalvių balkonuose džiūstančių rūbų ir reklaminių iškabų kaleidoskopo. Negali nepastebėti ir tūkstančio į tave susmigusių smalsių akių, tačiau užtenka kilstelti ranką ir nepažįstamasis jau drąsiau šypsosi ir rodydamas dantis kraipo galvą. Daugelis gatvių – nesibaigiančios turgavietės, valgyklos, rūbų ir namų apyvokos daiktų krautuvėlės. Akis užliūliuoja tūkstančio spalvų moterų sariai ir šviežių gėlių pynių bei smilkalų aromatai. Užsukus už kampo staiga šnerves šokiruoja aitrus šiukšlių tvokas. Kontrastų miestas, nuo tūkstantį filmų per metus susukančio Bolivudo iki septynių milijonų žmonių, gyvenančių lušnynuose. Viskas sunkiai sutelpa į galvą, bet gal ir nereikia visko talpinti, geriausia pasiduoti tai galingai upės srovei, ir plaukti su milijonais nežinia kur, atsisegti saugos diržus ir pasitikėti intuicija, nes čia logika nevisada suveikia. Atrodo ir ne visi fizikos dėsniai galioja: senukas stumia už save tris kartus didesnį vežimą, dviratis lenkia autobusą, į trijų vietų motorikšą telpa septyni keleiviai. Paradoksas – Mumbajus niekada nemiega, bet jo gatvėse miega tūkstančiai. Kažkam užtenka galvą padėti ant šaligatvio bortelio, kažkam namuose vakarienę atneša ant stalo tarnai. Guvus biuro darbuotojas baltais marškiniais laužia čapatį užkandinėje, tuo tarpu jauna mama sėdėdama ant purvino šaligatvio, kasnelį sulipusių ryžių įgrūda klykiančiam pypliui tiesiai burnon. Nieko tai nestebina, kiekvienas turi savo būdą išgyventi šiame katile. Be milijonų senbuvių, ieškoti čia laimės kasdien atvyksta tūkstančiai visokio plauko žmonių iš visų šalies kampelių. Kažkam pasiseka, kažkam – tenka nusivylus grįžti atgalios. Mumbajus – svajonių miestas, atvyksti vildamasis geriausio, tačiau nenuleidi nosies kai nepaeina, ir pasitenkini tuo kiek sėkmės Dievas tave myli. Gatvės ir duoda ir atima, tad optimizmas čia būtinas kaip oras, o šypsena – bilietas į rytojų. Už paskutines gatvėje surinktas rupijas neši gėles ir smilkalus šventyklon, gal Deivė susimils ir būsi palaimintas trečiąja akim, o kitam gyvenime mažu atgimsi gražiuose namuose. Tačiau geriausia arbata gatvėse, kai čaivala užburiančiais rankų judesiais, lyg cirko artistas žongliruoja pilnu kvapnios arbatos samčiu, purslai verčiasi per puodo kraštą, tada mikliai pripila kupiną molinę stiklinaitę ir dovanodamas plačią šypseną, draugiškai ištiesia ranką. Nė akimirkai nesuabejoji meistru, kai žinai, kad visą gyvenimą tą darė jo tėvas, o tėvą šio amato mokė senelis. Malonu bent akimirkai stabtelėti begaliniame sraute ir pasislėpus nuo lietaus, besišnekučiuojant su čaivala, sriūbtelti saldaus gėrimo. Praeivius taip gali stebėti ištisą dieną, tą nesibaigiančią margą upę. Kiekvienąkart čia atvykus, negali nepajusti kažkokio specifinio kvapo, oras pritvinkęs drėgmės, egzotinių augalų, prieskonių, smilkalų, paano ir kriokiančių senų autobusų išmetamų dujų mišinio, kurio kvapo nesumaišysi nė su vienu kitu pasaulio miestu.
Vietinius Mumbajaus gyventojus vadina – Mumbaikarais. Tai turtingiausias šalies miestas, paradoksas, bet beveik pusė Mumbaikarų gyvena lušnynuose, o tuo pačiu mieste gyvena apie 90 milijardierių.. Tačiau, koks žmogus yra turtingas? Tas, kuris turi solidžią sąskaitą banke? naują automobilį? gražų namą? mylinčią žmoną? daug vaikų? stiprią sveikatą? gerą darbą? daug jį mylinčių artimų? stiprų tikėjimą? gerą nuotaiką? daug gerų draugų? stiprią valią? Koks? Didžiąją miesto dalį supa akmenuoti jūros krantai, šalia prabangių vilų tvorų driekiasi kilometrai viena su kita sulipdytų bakužių, kaip vėliavos plėvesuoja skalbinių eilės, šmirinėja benamiai šunys. Pakrantėje žvejoja vaikinai, kimba-nekimba, vistiek reikia kažką bandyti prasimanyti pietų, neskaitant kuklaus laimikio, nusiteikimas geras. Kol vyrukai dirba, mergaitės lepinasi jūra, renka kriaukles, žaidžia ir staiposi. Palei namelius sėdi suaugę ir senoliai, geria čajų ir su šypsena daboja vaikus. Gyvenimas verda ir nepasakytum, kad čia kažkas “ne taip”, gal tik rūbeliai kiek paplišę, kai kur vietoj durų – medžiaginis uždangalas, bet ar tai svarbu? Į nelaimingiausių pasaulio žmonių dešimtuką šie Mumbaikarai nepretenduoja. Atvirom durim, atvirom sielom, atviri nenuspėjamam rytojui su šypsena žiūri į jūros begalybę.. Oras pritvinkęs gyvasties ir jaunatviškos energijos, yra tik šiandien, tik čia. Dažnai mes apsupti išorinių dirgiklių, daiktų ir didžių planų, pamirštame jog esame tik laikini keleiviai šioje žemėje ir dažnai ruošiamės gyventi rytoj, aukodami šiandieną. Pasukus siaura bakužių gatvele gylyn, už kampo išnyra šventas Bangangos tvenkinukas. Dugne ilsisi tūkstančių pelenai, paviršiuje plaukioja žuvys ir vaikai, aplink namų ir šventyklų sienos suaižytos medžių šaknų, aptrauktos lijanomis. Lašelis šventos Gangos, tokia susitikimų ir atsisveikinimų stotelė..
Pagrindinės Mumbajaus arterijos – nesibaigiantys traukinių bėgiai, išsiraizgę daugiau nei penkis šimtus kilometrų į visus miesto užkampius. Ištisą parą čia pluša daugiau nei du tūkstančiai traukinių, skrieja liūtims skalaujant jų metalinę kuprą. Tam kad suprastum kas yra Mumbajus, turi būtinai pravažiuoti priemiestiniu traukiniu, prasibrauti pro duris ir surasti savo kampelį šioje silkių statinėje. Pradžiai geriau pabandyti ne piko valandomis, nes kasdien čia pravažiuoja beveik aštuoni milijonai keleivių ir vagone žmonių paprastai keliskart daugiau nei numatyta. Kaip ir mumbaikarų sielos, taip ir traukinių durys – atviros. Ir nesvarbu, kad kartais leki šimto kilometrų per valandą greičiu, bet tvirtai laikaisi įsikibęs viena ranka puse kūno už atvirų durų. Artėjant tavo stotelei, šoki pro duris dar traukiniui pilnai nesustojus. Atrodo nesuvokiamas dalykas, mūsų vakarietiškam pasaulyje – juk labai nesaugu. Galima į tai pažiūrėti paprasčiau: traukiny kaip ir gyvenime visi esame tik laikini keleiviai, tad nepaisant pavojų judame į priekį ir tiesiog stengiamės kuo geriau išsilaikyti. Tokiu būdu esame šiek tiek arčiau tikro gyvenimo, su kasdieniais pavojais ir nenuspėjamais scenarijais, nei saugios gyvenimo simuliacijos ar tiesiog mums pateiktos saugios iliuzijos. Visa esybe suvokiame gyvenimo trapumą, o tuo pačiu begalinį jo grožį ir kiekvienos akimirkos svarbą. Kiekvienas praskriejantis geležinkelio stulpas gali būti paskutinis, tad šypsokis brolau, mylėk gyvenimą ir tave supančius milijonus sielų. Be traukinyje judančių kelių tūkstančių dūšelių, vienoje ir kitoje bėgių pusėje nenustoja virti gyvenimas. Nesibaigiančios lūšnelės, sulipdytos viena su kita taip, kad atrodo lyg kitas traukinys, tik ne ant bėgių, o šalia. Vietomis dėžutės stiebiasi ir keliais aukštais, su lygiai tokiom pat kaip traukinio atvirom durim ir langais, bei pro juos šviečiančiom elektros lemputėm ir sukabintais skalbiniais. Toks vaizdas blykčioja ištisus kilometrus, pakėlus akis, už lūšnelių tolumoje lėtai su pasididžiavimu plaukia dangoraižių žiburiai. Tik tie žiburiai atrodo nepasiekiamai toli, labiau kaip iliuzija, miražas. Iš sapno lyg žaibas staiga prikelia prasilenkiantis traukinys, skrieja šalia staugdamas ir švilpdamas. Tarsi stroboskopo blyksniais bėga pro akis sustabdyti Bolivudo kadrai, o į juos sutelpa visas gyvenimas ant bėgių ir šalia jų. Vienas po kito praskrieja nesibaigiantys viadukai ir pilni žmonių stočių peronai. Žmonių upės tvinsta į visas puses: skubantys į darbą dailiomis kuprinėmis ofisų darbuotojai, sariais pasipuošusios vaikais nešinos indės, lazda besiramsčiuojantys barzdoti senukai, pašto nešulius į karučius kraunantys rankšluosčiu prakaitą braukiantys darbininkai, ant suoliukų sėdinčios jaunos džinsais mūvinčios merginos, pakylėtu romumu spindintis vienuolis oranžiniais rūbais, nežinia ką veikiantys kurta apsitaisę telefoną maigantys jaunuoliai, praeina vyrukas po pažastim nešinas televizoriumi. Perone vienas šalia kito išsirikiavę maži užkandžių ir gėrimų kioskeliai, keleiviai laukia traukinio ir vaikštinėdami pirmyn atgal sriūbčioja arbatą. Ant žemės priguldyta margaspalvių džiūstančių lietsargių, nuo stovinčių traukinių stogų per kraštus kaip iš atsukto čiaupo srovena lietaus upeliai, varva vanduo per atvirų langų groteles ir kyla garu nuo karštų bėgių. Pasitiesę antklodes žmonės guli ant perono grindinio plytelių ištisomis šeimomis, gal traukinys bus tik po pusdienio, o ką veikti. Traukinių stotys, tarsi laikini namai, prieglobstis nuo liūčių, kur laukdamas traukinio gali ir pavalgyti ir numigti ir su nepažįstamu paplepėti. Pilna čia visokio plauko prekeivių, nuo arbatos ir užkandžių pardavėjų iki žaislų ir spynų vertelgų ar savo paslaugas siūlančių ausų ir batų valytojų. Čhatrapati Šivadži stotis – didžiausia Mumbajuje, pastatyta prieš 140 metų, kas dieną jos grindinį mindo apie trys milijonai žmonių, ant lubų sukasi gigantiški ventiliatoriai, mirga nepažįstami užrašai tvarkaraščių ekranuose, didžiulės žmonių eilės kantriai stovi prie kasų. Neskaitant plataus žmonių srauto, ore nesijaučia įtampos, žmonės gal ir skuba, tačiau visi atrodo ganėtinai romūs ir ne vienas su šypsena veide. Virš įėjimo arkos kabo gigantiškas laikrodis, rodyklė nepaliaujamai, tarsi širdies dūžiai, ritmingai tvinkčioja ir užtikrintai juda pirmyn, taip ir traukiniai, kaip nesustojanti laiko tėkmė juda Mumbajaus arterijomis ir neša milijonus kraujo kūnelių į tolimiausius organizmo kampelius. Saulė teka ir leidžiasi, žmonės ateina ir išeina, o garvežiai vis nepailsta. Amžinas judesys.
Mumbajaus priemiestiniais traukiniais per metus pravažiuoja beveik 3 milijardai keleivių, tai viena užimčiausių miesto traukinių sistemų pasaulyje.
Šalia senos Mahalakšmi stoties yra didžiausia pasaulyje skalbykla po atviru dangumi, kitaip vadinama – Dhobi Ghat. Kiek akys užmato plėvesuoja skalbiniai, driekiasi išbetonuotų skalbimo talpų ir belekaip išramstytų pastogių labirintai. Viduje lyg skruzdėlyne verda darbas: vieni rankomis skalbia, kiti skalauja ir rūšiuoja, treti kabina skalbinius ant susuktų virvelių visai nenaudodami segtukų. Skalbikai vadinami – dobiais, tai lyg tam tikra žmonių kasta ar profesija, dažnai tą patį amatą turėjo jų tėvai ir proseneliai. Pluša čia apie septyni tūkstančiai dobių, kasdien per bemaž dvidešimt valandų išskalbdami apie šimtą tūkstančių rūbų. Stebina, tačiau visame tame chaose yra aiški tvarka ir organizuotumas: visi šeimos nariai puikiai žino savo pareigas, darbų eigą, o kiekvienas skalbinys pažymimas taip, kad būtų teisingai gražintas jo savininkui. Čia ne tik darbo vieta, mažose pašiūrėse tankiai susispaudę žmonės valgo, miega ir augina vaikus. Pro siaurus vartus praėjęs į vidų, patenki į atskirą gyvenvietę: vieni skalbia, kiti prabudę prausiasi ar valgo, treti pluša angliniais lygintuvais, užsilipę ant skardinių stogų kabina skalbinius, moterys verda valgį, vaikai stebi vyresnius ir iš jų mokosi. Visi gyventojai susiję bendru likimu, tad bendruomenė tvirta ir veikia užtikrintai kaip vienas mechanizmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau „išgyvenimas“, bet dobiai jaučia pasididžiavimą savo svarbiu darbu, jie išvalo sunkiausias dėmes, kurių neįveikia net modernios skalbyklės. Vakarų turistas, apsistojęs prabangiame viešbutyje, ar Bolivudo žvaigždė, kartais ir nepagalvoja, kad kas vakarą gulasi ant tokios rankomis išplautos paklodės. Mumbajus modernus megapolis, tačiau skalbykla veikia lyg variklis, be kurio miestas paprasčiausiai sustotų.