… Paryžius – ne tik Eifelis, Luvras ir Triumfo Arka. Tas pats menininkų Monmartras yra tarsi prabangus ir turistinis rajonas ant kalvos, o papėdėje tūno vieni skurdžiausių ir tankiausiai apgyvendintų darbininkų ir imigrantų kvartalų visame Paryžiuje. Tai dar vienas labai kontrastingas miestas: nuo aukštosios mados, prabangiausių restoranų, dailiausių rūmų ir Luvro kultūros lobyno iki keturių tūkstančių miesto centre gyvenančių benamių, šiauriniuose miesto rajonuose sparčiai plintančių narkotikų ir sunkiai beišgalinčių pragyventi studentų. Apsistojome pigiausiame bendrabutyje netoli Bastilijos, kuris nepasirodė jau toks pigus. Tai Paryžiaus „vidurinės klasės“ rajonas, seniau čia gyveno daugiausia darbininkai ir amatininkai, tačiau dabar tapo daugiau pasiturinčios bohemos, studentų ir jaunų specialistų buveine. Mėgstu išeiti į gatvę anksti, dar miestui bebundant, stebėti praeivius, žibintų apšviestus šaligatvius, grožėtis besikeičiančiomis dangaus spalvomis ir jų nudažytais miesto namais. Buvo šeštadienio rytas, tad didelio šurmulio nebuvo, Paryžius tingiai dar snaudė. Krautuvės uždarytos, o praeiviai lėtai sliūkino šaligatviais, lyg nežinodami ką čia reiktų nuveikti. Norėjosi rytinės kavos, šiaip ne taip suradus atidarytą kavinukę, kitoje gatvės pusėje pastebėjau kiek neįprastą vaizdą: autobusų stotelėje, lyg namuose ant čiužinio sėdėjo emigrantė moteris ir pasidėjusi popieriaus lapą, kažką rašė. Vienam stotelė autobusui, o kažkam – gyvenimo stotelė ar tiesiog tuo tarpu namai. Susidėliojusi aplink maisto krepšius, ant čiužinio susilanksčiusi rūbus ir užsimetusi šiltą antklodę ant galvos, mergina kažką įnirtingai rašė. Niekada nesužinosiu ką ji ten rašė – laišką, dienoraštį ar romaną, bet vien tas faktas, kad žmogus rašo, jau nemažai apie jį pasako. Žmogus atsiduręs gatvėje, nebūtinai yra tinginys, nusikaltėlis ar girtuoklis, jų istorijos gali būti pačios netikėčiausios. Dažnai matant gatvėje gyvenantį žmogų, man kyla klausimas – kaip jis čia atsirado? Bet ir šį kartą neišdrįsau paklausti, o ir nebūčiau tikriausiai susikalbėjęs prancūziškai. Šis moters stotelėje paveikslas man išliko kaip žmogaus dvasios aristokratijos apraiška, materialinėse vertybėse skęstančiame pasaulyje. Ne veltui Paryžiuje tokie žmonės kartais vadinami „garbingais vargšais“…