Į Boti kaimą lėkėme tokiu keliuku, kad šiaušėsi plaukai. Negana to, kad buvo nusėtas didžiulėmis duobėmis, kai kur buvo išlindę nemaži akmenys ir lopinėliai smėlio, stačiai aukštyn, stačiai žemyn. Liūčių sezonu, turbūt niekas išvis čia nevažiuoja. Kiek išgali, laikaisi, o vairuotojas kriokiančiu motociklu manevruoja tarp akmenų, pristabdo, stačiose vietose atsispiria kartais kojomis. Kai pasiekėme kaimo vartus, su didžiuliu palengvėjimu nušokau nuo motociklo ir patraukėm vidun. Šis kaimas laikomas vienu iš nedaugelio išlikusių kaimų-karalysčių, kur karalius (Usifas) ir jo šeima valdo pagal tradicinį animizmu paremtą įstatymą – Adatą ir dvasinius įsitikinimus – Halaika. Pirmiausia nuėjome pasisveikinti su karaliumi. Tradiciniais rūbais apsirėdęs pagyvenęs vyras su smagia draugija sėdėjo mediniame krėsle nedidelio namelio prieangyje. Šefas mostelėjo mums užeiti, ir nusiavę batus, basi kaip ir visa kompanija įsitaisėme ant suolelio. Visi šie vyrukai kalba savo tradicine Dawan kalba. Pagarbiai prisilenkę paspaudėme kiekvienam iš jų rankas ir prisėdome. Mano draugužis mirktelėjo akim, ir aš ištraukiau dovanas – betelio riešutų rinkinuką ir viską sudėjau į pintinę pastatytą ant stalo. Visi keturi iškart paėmė po riešutą, lapą ir pradėjo kramtyti. Kol žiaumojom betelį, mano draugas papasakojo, kad karalius stengiasi išlaikyti kaimą be šiuolaikinės modernizacijos, kurią siūlė vyriausybė. Elektros čia nėra, tik kelios plokštės saulės baterijų, kad veiktų mažos lemputės pakabintos kai kur lauke ir trobelėse. Atsisakyta ir daugelio kitų modernybių, stengiamasi gyventi laikantis tradicijų. Viso gyvena apie 300 žmonių, tad teritorija nėra labai didelė: šefo namelis, žmonių bakužės, centrinė bendruomenės susibūrimo salė, kur aptariami įvairūs reikalai, vyksta susitikimai ir šventės. Visa žavi kompanija sėdėjo šypsodamasi betelio raudoniu padažytomis lūpomis. Vado veide galėjai išvysti pasitikėjimą, romumą su kažkokiu archainiu prieskoniu, apskritai jautėsi, kad gyvenimas čia tikrai ne prie teliko vyksta. Netruko kaip sutemo, pakvietė mus atsigerti arbatos, o po to nuėjome prie centrinės pašiūrės, kur moterys pagrojo senoviniais instrumentais, o vyrai pašoko tradicinį šokį. Gyvenimas čia ganėtinai atskirtas tiek ilgo sudėtingo kelio, tiek atsisakymo daugumos modernių dalykų, bet svečių atvykimas rodo, kad pastaruoju metu kontaktas didėja. Vis sunkiau rasti vakarų civilizacijos nepaliestų vietų, todėl tokią patirtį vertinu, tai nauja vieta mano vidiniame pažinimo žemėlapyje. Tokia vakaro ramybė pagavo, tik džiunglių garsai ir tolumoj kažkur spragsintis laužas, tiesiog esi dabar ir čia, akistatoje su gamta ir savimi. Ištiesiau kojas, o nepažįstami džiunglių garsai už atvirų langinių šįkart kažkaip veikė raminamai, nepajutau kaip užmigau.. Taip ir pabudau džiunglėms kalbant. Švito, ir garsai keitė vieni kitus, o palmių viršūnes jau glostė pirmi spinduliai. Žmonės jau krutėjo, daug kur po šiaudinėmis pastogėmis jau šiureno lauželiai, ant akmenų pastatytuose dubenyse, kliuksėjo viralas. Dūmai neskubėdami sunkėsi pro medinių namelių plyšius ir perkirsti, pro šakas prasispraudusių saulės spindulių, sudarė švelnias, žemyn krentančias ilgas juostas, paslaptingai pridengiančias visą šį magišką vaizdą. Moterys triūsė pašiūrėse, vyrukai jau nešė ėdesį neįprastai juodo kailio kiaulėms. Užliūliuotas tos magijos, net nepastebėjau kaip visai šalia praėjo mergina, ant galvos nešina ilgą storo bambuko gabalą, pripiltą upės vandens, atsisukusi šyptelėjo ir grakščia eisena, basinčia, lėtai nutolo ir išnyko už žalio medžių šydo. Ant medinių sienų, pintų tvorelių pridėliota visokių rakandų, sunku suprasti kam jie visi skirti, bet ir nereikėjo suprasti, viskas susidėliojo į tokią harmoningą mozaiką. Takeliai kai kur išdėlioti akmenimis, visur prisodinta ar natūraliai priaugę įvairių medelių, žydinčių krūmų. Švelnus dūmų kvapas sumišo su saldžiu žiedų aromatu ir verdančio maisto kvapais. Taip viskas primityvu ir jauku, kad nesinori nieko nei pridėti, nei atimti, norisi tiesiog čia būti. Vaikštant tarp bananų ir įvairiausių palmių, krito į akis seni, nepaprasto didumo medžiai. Gigantiškos šaknys lyg gyslos išsiraičiusios ir įsiskverbusios į lapais apklotą rusvą žemę, atrodo jau šimtmečius čia iš gelmės siurbia gyvybės syvus ir savo pavėsiu bei didybe džiugina žmones. Pro platų, dangų remiantį vainiką, skverbiasi saulės spinduliai ir nuo to dieviško vaizdo tiesiog atima kvapą. Užsimečiau kuprinę ir nenoromis patraukiau pro vartus, buvo kiek sunku palikti šią ramybės ir taikos oazę ir grįžti į skubantį pasaulį. Dar prasukom pro šalia kaimo esantį turgų. Sugužėjo čia žmonių ne tik iš Boti, bet ir gretimų kaimų, kažką parduosi, ko reikia įsigysi, o svarbiausia pabendrausi. Turgus nebuvo labai didelis, bet matėsi tai vyrai, tai moterys kažkur susispietę būreliais mielai šnekučiuojasi, juokiasi. Prekyboje daugiausia maisto produktai, įvairiausios daržovės ir vaisiai, kurių visų net neatpažįstu, taipogi ryžiai, miltai ir kruopos įvairios. Neapseisi aišku be tabako ir palmių naminės, o jei nebūtų betelio, tai turgų turbūt išvis uždarytų. Visgi didžiausią nuostabą visiems kėlė vienas misteris, velnias žino iš kur čia atsiradęs. Jo keistumas, apranga, ir nešinas fotoaparatu, spokso į visas puses, sveikinasi, bet neina iki galo gerai suprasti. Ir taip kurį laiką vieni kitus stebėjom ir tyrinėjom, ne tiek jau ta prekyba rūpėjo, kiek tokia nedažna pramogėlė. Netrukus susiradom motociklus, cirkas išvažiuoja, o visi grįš prie prekybos ir kasdienių reikalų.