… su draugeliu nusibastėm iki pat Senegalo upės, mažam pietų Mauritanijos kaimelyje. Kitoj pusėj jau Senegalas, vietiniai kombinatoriai siūlė persikelti per upę, sako jokios vizos, dokumentų nereikia, bet gerai pagalvoję nusprendėm, kol dar su dokumentais, geriau po truputį suktis atgalios. Susiradę seną „mersedesą“, kurie čia Sacharoj sudaro didesnę dalį visų automobilių, jau visu garsu klausėme tradicinę dykumų muziką ir vairuotojas beduinas spaudė pedalą negailėdamas. Vienam kaimelyje vairuotojas stabtelėjo ir į taip jau pilną ryšulių bagažinę pradėjo sprausti trejetą ožkų. Jau sėdome važiuoti, ir staiga prie mano lango išdygo pora vaikų, prisispaudę prie stiklo žiūrėjo į mane, rankose laikantį fotoaparatą. Nieko nesakė, nieko neprašė, tiesiog žiūrėjo… Vargingas jų gyvenimas, tiesiog drąskė akis ir širdį, kol tas jausmas spėjo pasiekti protą, vairuotojas staiga spustelėjo pedalą ir tas liūdnų akių atvaizdas apsitraukė dykumos dulkėmis. Žmonių gyvenimas čia itin sunkus, pragyvenimo lygis žemas ir Mauritanija yra paskutinė valstybė uždraudusi vergiją tik 1981 metais. Už kelių valandų pasiekėme sostinę Nuakšotą, čia reikėjo pasigauti kitą automobilį link Vakarų Sacharos, tad valandėlei užsukome pas mūsų draugą atsigerti tradicinės dykumų arbatos su šviežiomis mėtomis. Gyveno jis labai kukliai: nedidelė skardinė lūšnelė iš vidaus aptraukta blizgančia medžiaga, kiliminė danga, čiužinys, kelios knygos ir primusas kaisti arbatai ir maistui. Draugužiai padėjo mums turguje susirasti mašiną iki Naudibu, nes jokio viešo transporto šalyje beveik nebuvo, o mums patiems susikalbėti arabiškai ar prancūziškai nebuvo šansų. Vairuotojas pradėjo nuo liukso klasės „keleivių“ – ant stogo vieną po kitos kėlė ir rišo ožkas. Dar dvi sugrūdo į bagažinę ir tada jau pradėjo sodinti žmones: penki gale ir du ant priekinės sėdynės. Važiuoji taip įsipatoginęs kokias šešias valandas, gerai, kad kartais sustojame kokiame blokposte, tai tenka išlipti, kol automatais ginkluoti kariškiai patikrina dokumentus, kiek pramankštini kojas ir vėl į tą silkių skardinę. Kur pasisuksi, į visas puses nesibaigiantys smėlynai, akmenų nusėti laukai ir tik vienas kitas skurdus medis ar krūmas. Saulė negailestingai skrudina, vėjas per kelią pusto smėlį, priekyje lygus horizontas ir jame po truputį pradeda ryškėti miesto kontūrai, o gal tai tik miražas…