… buvau kelias dienas apsistojęs Tabrize, didžiausiame mieste Rytų Azerbaidžano provincijoje. Nors čia Iranas, diduma kalba azeri kalba, tai pietinis Azerbaidžano kalbos dialektas. Pernakvojau mano naujo draugo Mahdi tėvų namuose. Ryte pabudus ant persiško kilimo kiek skaudėjo šonus, nebuvau pratęs miegoti ant tokio plono čiužinuko. Nuo labo ryto atėjo Mahdi draugas ir kartu su tėvais sėdom ant kilimo pusryčiauti. Kukliai, bet svetingai: paplotėliai su sviestu, sūriu ir arbata. Išlydėjo mūsų trijulę iki gatvės vartų, už keletos minučių prisijungė dar vienas bičiulis, ir jau visi traukėme link autobusų stoties. Išsiruošėme į istorinį Kandovan kaimelį. Sėdome į seną surūdijusį autobusiuką ir jau už geros valandos buvome vietoje. Tai unikalus kaimelis-muziejus, kuriame namai yra išskobti vulkaninių uolų viduje. Juose gyvena apie 500 žmonių, o be jų čia atvyksta nemažai vietinių turistų ir žmonių iš aplinkinių miestelių. Žemutinėje kaimelio dalyje, šalia išdžiuvusios upės, medžių paunksmėje pristatyta margaspalvių palapinių, persiškais kilimais ištaisytų tapčianų, įrengtos laužavietės ir maisto prekybvietės. Gali čia užkąsti, atsigerti arbatos, parūkyti huką, o svarbiausia – pabendrauti su draugais ar giminaičiais. Daugelis žmonių prisivežę savo maisto, gėrimų, visokių rakandų, pasitiesę kilimus ar antklodes piknikauja. Vasaros pradžia, bet jau gana karšta, tad labai malonu kol šeima su giminaičiais vaikštinėja po kaimą, saldžiai sau pasnausti, pagriuvus kur pavėsyje…