… Radžastanas – vienas spalvingiausių Indijos regionų, kur žalios lygumos per kalnų grandinę susitinka su Taro dykuma. Tai „karalių žemė“, čia kiekvienas didesnis miestas turi savo firminę spalvą, o Aravalio kalnų grandinė yra viena seniausių pasaulyje. Turiu gerą draugą Džaipure, pirmą kartą atvykus į Radžastaną pas jį apsistojau ir jo dėka pirmoji pažintis su Indijos kaimų vietovėmis buvo nepakartojama. Su Kuldipu ir grupele draugų išsiruošėme į dviračių žygį per Radžastano lygumas ir kaimus. Išvažiavus iš triukšmingo Džaipuro, motociklų ir rikšų burzgimą bei chaotišką pypsėjimą pamažu keitė kupranugarių vilkstinės, dirbamos žemės, ganyklos ir jaukūs kaimeliai šalia siauručio aptrupėjusio asfalto. Aplankėme kelias kaimų mokyklas, stabtelėdavome pakelės pašiūrėse atsigerti čiajaus, kur pažvelgsi – kupranugariai, avių bandos, buivolai. Kaimo žmonės labai mandagūs ir svetingi, pravažiuojant daugelis kilsteli ranką, pasisveikina ir jei išdrįsta – pakviečia užsukti. Čia pat didelių medžių pavėsyje susėdę senoliai lėtai sau traukia papirosus ir svajingai žiūri į tolius.. Daugelis gyvena tradiciškai, be didelių patogumų ir ganėtinai primityviomis sąlygomis. Kiek žmogui tereikia… Pagalvoji, rodos čia laikas sustojęs, ir dviračiu, tarsi laiko mašina grįžti šimtą metų atgal: vietoj automobilių – kupranugariai, laukuose ne traktoriai, o buivolai ir pjautuvai, nameliai suręsti iš molio, akmenų ir šiaudų, lovos nupintos iš virvių. Kai dykuma tau alsuoja už nugaros, vienas didžiausių turtų – vanduo. Ne visur vanduo atvestas iki namų, tad tenka pasisemti ir atsinešti jo iš šulinių, tvenkinių ar senovinių laiptuotųjų šulinių. Daugelį šimtmečių tai tradiciškai yra išskirtinai moterų ir mergaičių pareiga. Nešančios vandenį moterys vadinamos „panihari“, nors tai ir nelengvas darbas, bet tai puiki proga pabendrauti ir prasiblaškyti. Vanduo dažnai nešamas ir laikomas apvaliuose moliniuose puoduose, per porėtas molio sieneles vanduo garuoja ir taip atvėsta. Užsukus į svečius, skubiai į kiemą ištraukiama pinta lova, svečiai susodinami ir žiūrėk jau šeimininkė pritūpusi prie vyryklės, įpyla ką tik parnešto vandens ir kaičia saldžią arbatą…