… dar vienas miestas pastatytas ant vandens, bet visai kitoks nei jo azijos broliai. Nematyti čia daug mažų vikrių valtelių ir palmių paunksmėje surestų medinių namukų ant polių, skalbinius džiaunančių, spalvingai apsirėdžiusių moteriškių. Palei kanalus čia išsirikiavę į dangų besistiebiantys, susispaudę mūriniai namukai, pakraščiuose pristatyta tūkstančiai dviračių: nuo girgždančių senukų ir dailių damų apkaišiotų žiedų pynėmis iki modernių technikos stebuklų. Apskritai yra sakoma, jog mieste daugiau dviračių nei gyventojų, o kiek dar jų tūno kanalų dugne, kasmet „sužvejojama“ keli tūkstančiai tokių metalinių skenduolių. Rytas turbūt yra geriausias metas pajusti tą magišką miesto atmosferą, kol po audringų vakarėlių dar nepabudo turistai, nėra spūsčių prie žinomiausių muziejų, o vietiniai gyventojai dar tik ruošiasi į darbą. Tai šansas pabūti vienam su Amsterdamu ir kartu su Van Gogu išgerti kavos. Nuo šimtų vandens kanalų tingiai kyla lengvas rūkas, kurį perskrodžia už aštrių namų stogų besiskverbiantys pirmi saulės spinduliai ir šaltas ryto spalvas praskaidrina nuo įvairiaspalvių namų fasadų atsispindintys žaismingi saulės blyksniai. Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad miestas pastatytas ant tūkstančių medinių polių, sukaltų į pelkėtą žemę. Per daugelį metų atsiradusios gatvės, šaligatviai, prieplaukos ir didžiulės bažnyčios sukuria tvirto pagrindo pojūtį ir tik kanalai bei plūduriuojantys namai primena, kad iš tikrųjų esame ant vandens. Kanalų ir tiltų čia daugiau nei gražuolėj Venecijoj. Beklaidžiojant, pastebėjau atidarytą kavinę, tad šalia kanalo prisėdome pasimėgauti kvapnia ryto kava… Olandai labai mėgsta gėles ir Amsterdame tikrai netrūksta parkų ir žalumos, o ypatinga jų meilė – tulpės. Stebint tas žalias, pripildytas aktyviai besiilsinčių miestelėnų salas, pilnas gatves vikrių dviračių ir didelius langus be užuolaidų, ryškėja sveiko, pragmatiško, drąsaus, mylinčio gamtą ir laisvo žmogaus portretas. Tokios sielos žmogui nesvetimas ir menas, ir jis ne tik tūno muziejuose, bet ir paprastų miestiečių namuose, parkuose bei gatvėse, atskiri miesto rajonai tampa meno inkubatoriais. Šiauriniame Amsterdame sena laivų statykla yra virtusi didžiausiu kūrybiniu centru europoje, kur įsikūrė šimtai menininkų studijų, dizainerių dirbtuvių ir galerijų. Vaikštant gigantiškuose angaruose, nejauti jokios pompastikos, nėra blizgančių plytelių, dailių turėklų ir brangių kavinių, čia prabanga matuojama ne pinigais, o idėjų drąsa ir laisve eksperimentuoti… Paskutinis karčios kavos gurkšnis maloniai nuslinko gomuriu ir nerangiai atstumęs kėdę, pakėliau galvą į dar nuogas medžių šakas – jau visai nedaug ir sprogs. Besiražydamas žengiau ant šaligatvio, tuo pat akimirksniu pajutau stiprų vėjo šuorą ir per alkūnę, lyg paglostydama praslydo švelni medžiaga, su savimi nusinešdama terpentino ir aliejinių dažų kvapą. Staiga nuleidau akis, o didelį apsiaustą dėvintis dviratininkas nestabdydamas atsuko galvą į mane ir besišypsodamas mirktelėjo akį. Tai užsispyrėlis Rembrantas, rodos kviečia mane pasižvalgyti po jo paveikslus, o po to gal ir vyno taurei…