… Indija mane pasitiko alkaną, tuščiomis kišenėmis ir be kuprinės. Dubajaus aerouoste užsiblokavau kortelę, pasimetė bagažas, tai kaip pirmam kartui Azijoje ir tokiame kontrastingame mieste kaip Mumbajus, pakako šoko. Neįprasti vaizdiniai, nepažįstami kvapai ir garsai tiesiog gręžė smegenis, lyg būčiau nusileidęs į kitą planetą. Vienintelis šiaudas, kurio galėjau griebtis buvo vietinio Mumbaikaro, priimančio keliauninkus nakvynei, telefono numeris. Skaniai pamaitintas ir gerai išsimiegojęs, kitos dienos rytą išsiruošiau aplankyti didžiausią pasaulyje skalbyklą po atviru dangumi, kitaip vadinamą – Dhobi Ghat. Čia manęs laukė dar vienas išbandymas – nuvažiuoti iki skalbyklos miesto traukiniu, kas yra būtina patirtis, kad suprastum kas yra Mumbajus. Kasdien čia traukiniais pravažiuoja beveik 8 milijonai keleivių, o vagone žmonių paprastai keliskart daugiau nei numatyta. Susispaudę it silkės statinėje, visas vagonas draugiškai liūliavom lyg viena masė. Artėjant stotelei stebuklingai prasigrūdęs link durų buvau išspjautas lyg sviedinys iš dar nesustojusio traukinio. Išsliūkinau iš Mahalakšmi stoties ir stabtelėjau ant viaduko. Kiek akys užmato plėvesavo skalbiniai, driekėsi išbetonuotų skalbimo talpų ir belekaip išramstytų pastogių labirintai. Viduje lyg skruzdėlyne virė darbas: vieni skalbė, kiti skalavo ir rūšiavo, treti kabino skalbinius ant susuktų virvelių visai nenaudodami segtukų. Skalbikai vadinami – dobiais, tai lyg tam tikra žmonių kasta ar profesija, dažnai tą patį amatą turėjo jų tėvai ir proseneliai. Pluša čia apie 7 tūkstančiai dobių, kasdien per bemaž 20 valandų išskalbdami apie 100 tūkstančių rūbų. Stebina, tačiau visame tame chaose yra aiški tvarka ir organizuotumas: visi šeimos nariai žino savo pareigas, darbų eigą, o kiekvienas skalbinys pažymimas taip, kad būtų teisingai gražintas jo savininkui. Čia ne tik darbo vieta, mažose pašiūrėse, tankiai susispaudę žmonės valgo, miega ir augina vaikus. Pro siaurus vartus praėjęs į vidų, patenki į atskirą gyvenvietę: vieni skalbia, kiti prabudę prausiasi ar valgo, treti pluša angliniais lygintuvais, užsilipę ant stogų kabina skalbinius, moterys verda valgį, vaikai stebi vyresnius ir mokosi. Visi gyventojai susiję bendru likimu, tad bendruomenė tvirta ir veikia užtikrintai kaip vienas mechanizmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau „išgyvenimas“, bet dobiai jaučia pasididžiavimą savo svarbiu darbu, jie išvalo sunkiausias dėmes, kurių neįveikia modernios skalbyklės. Vakarų turistas, apsistojęs prabangiame viešbutyje, ar Bolivudo žvaigždė, kartais ir nepagalvoja, kad gulasi ant tokios rankomis išplautos paklodės. Mumbajus modernus megapolis, tačiau skalbykla veikia lyg variklis, be kurio miestas paprasčiausiai sustotų.