…išlindus į lauką iš metro tvokstelėjo tokia kaitra, kad net įsižnybiau ar ne sapnuoju, neįsivaizdavau jog naktį gali būti taip karšta. Nusimečiau kuprinę viešbutuke ir išėjau paklajoti po naktį. Nuo pat pirmo žingsnio akis svilino tokia prabanga, kad net pasijaučiau kiek nejaukiai savo savaitę neskalbtais marškiniais. Milijonai lempučių, spalvotų iškabų, prabangių vitrinų, gatvės pilnos automobilių, kurių net markių visų nežinau. Pakeli galvą ir verčia iš kojų stačios dangoraižių sienos, jautiesi toks mažas, spauste prispaustas prie brangaus grindinio. Iš pirmo žvilgsnio tvarkinga ir gražu, bet ilgainiui viskas kartojasi: aukščiausias pastatas, didžiausias prekybos centras, šokantis fontanas, lemputėmis papuoštos palmės, prabangių restoranų vitrinos, selfius darantys turistai. Ir pamažu nuo tos visos kakofonijos, viduje darėsi vis labiau tuščia. Betono ir stiklo džiunglės tik laikina priedanga, iliuzija, už kurios vėrėsi dykuma. Juk miestas ir pastatytas ant dykumos krašto, kur seniau stovėjo žvejų ir perlų rinkėjų kaimeliai, o žmonės gyveno iš palmių lapų ir molio drėbtose lūšnelėse, vanduo ir elektra čia buvo prabanga. Vaikščiodamas prabangiais takeliais, apsuptas iš visų pusių dangoraižių, jautiesi galbūt net vienišesnis nei tie prieš šimtą metų čia gyvenę žvejai. Nusibasčiau iki prieplaukos, bet čia jau nelabai dvelkė jūra, horizontą užstojo dangų remiantys namai, prekybos centrai ir dailūs laiveliai. Ir čia atkreipiau dėmesį į vieną dangoraižių apsuptą mečetę. Šventovė atrodo tokia mažytė, tiesiog paskendusi tarp blizgančių stiklinių sienų. Pagalvojau, juk pas mus miesteliuose dažnai bažnyčia – aukščiausias ir dailiausias pastatas. Kas svarbiau, dvasinės vertybės ar pinigai? Vaizdas prieš akis pats padiktavo atsakymą. Ta mintim ir baigėsi mano klajonė po naktinį Dubajų. Grįžau į viešbutuką ir atitiktinai pradaręs vieną spintelę, radau giliai užkištą, lyg nuo akių paslėptą koraną. Kitą rytą nusprendžiau aplankyti darbininkų rajoną. Beveik 90 procentų miesto gyventojų – imigrantai, iš kurių didžiausia dalis dirba pačius sunkiausius darbus. Jie negyvena dangoraižiuose ir nevalgo restoranuose. Čia nuotaikos visai kitos, didingas prabangos šydas akimirksniu ištirpsta kaitrioje dykumos saulėje. Besisukiodamas siaurose gatvelėse suradau bangladešiečių valgyklėlę ir nusprendžiau papusryčiauti. Lankytojai prie staliukų keitėsi kaip konvejeryje, tik greitai sukemša pusryčius, sriūbteli čiajaus, dirsteli mano pusėn, nusišypso ir į darbą. Ir ką.. už pusantro euro labai skaniai pavalgiau. Neskaitant jog čia buvau tarsi balta varna, šįryt nesijaučiau toks vienišas. Kažkaip pagalvojau – visi šie žmonės turi stiprų ryšį vieni su kitais. Atrodė daugiau nei kaimynai ar kambariokai, visi panašėjo į vieną, sklandžiai veikiantį organizmą. Jei šis organizmas staiga paliktų miestą, sustotų statybos, nebeveiktų viešbučiai ir restoranai, aerouostai ir ligoninės. Kažin ar išgelbėtų arabų šeichus nuo grįžimo prie žvejybos ir pats Alachas…