Šventadienio rytas. Varpai skalambija neišpasakytu džiaugsmingumu, nors tik septynios ryto. Matau jau prie bažnyčios judesys, galvoju reikia užsukti pažiopsoti. O nuotaikos labai džiaugsmingos, žmonių nedaug dar, bet gali pajusti kaip visi pakylėti, gerai nusiteikę iš ryto. Rodos net bažnyčios sienos kvepia kažkokiu šventiškumu, visos durys, langinės pradarytos, viduje viskas ganėtinai paprasta, nematyti prabangos. Žodžiu tikrai šventiška atmosfera, bet aš nedidelis krikščionis, tai nusprendžiau mišių nelaukti ir nueiti iki turgaus ir tuo pačiu papusryčiauti. Pagalvojus, turgus bei bažnyčia turbūt kartu ir sudaro pilną miestelio vaizdą. Sakydavau, nori pamatyti tikrą miestelį – eik į turgų, o dabar praplėsčiau šį posakį, įtraukdamas šventovę. Du visai skirtingi pasauliai – iki negalėjimo materialus, žemiškas, o kitas neapčiuopiamas, dvasinis. Ir žmogeliai, kaip skruzdės, lakstantys nuo vieno prie kito ir atgal. Ne kažką aš ten pirksiu, mane daugiau veda smalsumas ir noras pasižvalgyti. Traukiu į turgaus pusę, ir matau, kad visi praeiviai juda į priešingą. Iš aprangos matyti, kad dauguma eina į bažnyčią, pasipuošę, būreliais, šeimomis. Praeidami dauguma nusišypso ir pasisveikina, pasižiūriu aš į jų dailius rūbus, tada į savo paišinas kelnes, ir nekyla jokių abejonių – man tik į turgų eiti. Nuo didžiosios sankryžos ant kalnelio jau matau, kad nemažiau žmonių ir turguje knibžda. Palei kelią pagrinde vien maisto produktai, daugiausia daržovės, matosi žmonės patys augina. Centrinėje turgaus aikštėje matyti daug vištų narveliuose prigrūsta ir prikrauta tų narvų keliais aukštais ir eilėmis, kai kur atskirai matyti gaidžiai pririšti už kojos vaikštinėja ant viršaus. Čia pat ir betelio bei cigarečių pardavėjai, be rūkalų dar jums gali pasiūlyti ir loterijos bilietų. Aš vaikštinėju, stebiu žmones, ir jie lygiai taip pat mane tyrinėja. Kai kurie vyrukai nedrąsiai užsimena, jog norėtų, kad juos nufotografuočiau. Kai nusišypsau ir pakeliu fotoaparatą – kyla sambrūzdis, klegesys ir tradiciškai pozuojant pakeliamas nykštys aukštyn. Pasisukiojau ir grįžęs į kelią patraukiau toliau. Kelias veda per didelį viaduką, o ant šaligatvių pilna prisėdę visokio plauko prekybininkų. Iš visų geriausiai atrodo senutės, tradiciniais rūbais, susisukę ant galvų įvairiaspalves skaras, lūpos padažytos raudonu beteliu, ir nesvarbu, kad trūksta vieno kito danties, bet šypsena plačiausia. Ne viena atsitūpus traukia ir papirosą ir rodos jokių bėdų jos neturi. Kas dar įdomu, kad toliau, visai palei kelią eina kapinės, kai kurie kapai ar didesni mauzoliejai rodosi visai šalia gatvės. Tai žmonės ir nesivaržo – susėdę visai šalia, pasitiesę brezentą ir išdėlioję visas daržoves prie pat, kai kurie rodos ir susėdę ant antkapių. Pas mus tai turbūt sukeltų kipišą ar bent jau pasipiktinimą, bet čia žmonės panašu nesuka sau plaučių, ir gyvieji, ir mirusieji visi šalia, kiekvienas savo reikalais užsiėmęs, vienas guli, kitas prekiauja ir vienas kitam netrukdo. Apskritai kiek teko pastebėti, žmonės tiek nesureikšmina kapinių, niekas jų labai netvarko, nepuošia ir nekonkuruoja, pas ką paminklas gražesnis ar gėlių daugiau prisodinta. Gyvenama šia diena ir daugiau rūpesčių kyla pasirūpinti gyvųjų gerove, nei skirti daug laiko mirusiųjų aplinkos tvarkymui. Laikas judėti žemyn į Dilį. Visi sunkvežimiai ir autobusai nuo čia važiuoja žemyn, tad galvoju, bandysiu stabdyti pravažiuojančius. Šįkart labai pasiseka, po keletos minučių matau važiuoja sunkvežimis, tad mikliai pakeliu ranką ir vairuotojas instinktyviai kala ant stabdžių. Kur jie daugiau važiuos jei ne į Dilį, tad susimetu savo kuprines per bortą ir greitai strykteliu vidun, bendrakeleiviai šypsodamiesi atlaisvina man pusmetrį suoliuko, ir patenkintas įsispraudžiu tarp jų.