… auštant naktinis autobusas sustojo prie Karimo Khano citadelės Širazo centre. Paskutinė diena Irane, kadangi nepavyko susisiekti su draugu, pas kurį buvau anksčiau apsistojęs, nusprendžiau pasidaryti dienos išvyką į Persepolį, o vakare – kaip bus taip bus, kažkur susirasiu nakvynę. Iki Persepolio apie 60 kilometrų, tad mikliai susiradęs transportą, jau gana greitai vaikštinėjau palei Persijos karalių kapus. Kvapą gniaužė ne tik nuo svilinančios saulės, bet ir įspūdingų uolose išskobtų daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo kapaviečių. Kur pasisuksi aplink vien dykynė: akmenimis nusėti laukai, rausvos sudulėję uolos, iškepusi žolė, sausi krūmai ir tik vienas kitas nedidelis medžių gojelis. Tokiame fone nekropolis atrodė ir didingai ir tuo pačiu lyg tūkstančius metų Dievo užmirštas kampelis. Pasukau link Persepolio griuvėsių, gera valandėlė kelio, bet skubėti nėra kur. Koja už kojos žengiau per rausvą išdžiuvusią žemę, vėjas kėlė dulkes, o galvoje sukosi minčių kaleidoskopas. Šalia tokių uolų jautiesi toks mažas, nereikšmingas ir laikinas kaip smėlio dulkė ant akmens. Atrodo tik kažkas daugiau už žmogų gali palaikyti visą šitą pasaulio vyksmą ir tvarką. Iš Persepolio ne kažkas ir liko po Aleksandro Makedoniečio apsilankymo, o dar žiūriu ir „Serioža“ čia prieš šimtą metų šalia dantiraščio išskrebino savo vardą amžių atminčiai… Po griūvėsius vaikštinėjo ir keletas turistų, tarp jų akį patraukė viena bemaž arabų šeimynėlė, nes moteris dėvėjo nikabą, pro siaurą plyšį ant veido tik akys žibėjo. Tokia apranga nebūdingą Irane, čia moterys dažniausiai užsidengia tik plaukus, o tokiam liberaliam mieste kaip Širaze, apskritai skara geriausiu atveju uždengia tik pusę plaukų. Apsėdo noras juos nufotografuoti, nors ir žinojau, kad nebūtinai viskas gali gerai baigtis. Karštligiškai pakėliau fotoaparatą ir pykšt kadrą, antrą iš pasalų. Sekundžių reikalas, gerai net nesupratau kas įvyko. Nusukau į šoną ir kiek paėjęs, lyg vagis žvilgtelėjau į nuotraukas: vienoje jų visi trys pirštais rodė į viršų… Į ką jie ten rodė, Dievas težino… Daug vėliau sužinojau, kad musulmoniškose šalyse, rodymas pirštu į viršų vadinamas – „Tauhid“. Tai simbolis, rodantis, kad Dievas yra vienas. Šis vienovės ženklas, kartais klaidingai interpretuojamas kaip radikalizmo simbolis. Nežinau, ką jie matė, ar Dievą, ar varną, ar gražų debesį, bet man tai anuomet priminė, kad rytoj laukia lėktuvas ir jau reikėtų judėti atgal į Širazą. Mieste nutiko taip, kad vakarą praleidau atsitiktinai sutiktų žmonių namuose ir tik visai sutemus, užsidėjęs dovanų gautą savadarbę „Metallica“ kepuraitę, pasukau į savo kuklų viešbutuką. Ryt kylu ten, aukštyn..