Aš esu Mindaugas ir fotografija man yra ne tik bandymas sustabdyti laiką, bet ir būdas pažinti pasaulį, jo emocinę būseną, atrasti naujų spalvų bei pajusti ant gatvių ir medžių šakų krentančią šviesą. Į klajones išvykstu ne tik tam, kad užsidėčiau varnelę, jog buvau toje šalyje, bet ir bandyčiau pažinti paprastų žmonių kasdienį gyvenimą, suprasčiau jų būdą, pomėgius ir tradicijas. Po daugelio metų galiausiai priėjau etapą, kai norisi ne tik suguldyti nuotraukas į kieto disko archyvą, bet ir jomis pasidalinti su aplinkiniais. Kiekviena fotografija tampa tiltu tarp pasaulių, kuriuos truputį pažinau ir kuriuos norisi parodyti žiūrovui.

Fotografuoti pradėjau ne taip ir anksti, jau besimokydamas paskutinėse klasėse ir bepradėdamas studijas. Tai buvo senas tėvuko „Zenit“ juostinis fotoaparatas. Vėliau viskas perėjo į „skaitmeną“ ir taip pamažu pradėjo atsiverti pasaulis. Kritau į jį stačia galva, be saugos diržų, o kadangi pinigų nebuvo ir ne per daug jie rūpėjo, geriausias būdas keliauti – autostopas. Artimas bendravimas su greitkeliuose sutiktais vilkikų vairuotojais, pakeleiviais, vietiniais gyventojais ir nakvynės jų namuose bei pakelės krūmuose pagimdė mintį, jog kelionės man yra daugiau nei maršrutai – jos yra istorijos, kurias norisi papasakoti. Geriausias tam įrankis, man pasirodė, – fotoaparatas.

Pirmoji ilgesnė kelionė – autostopu link Indijos. Peržengus Europos ribas, atsivėrė naujas pasaulis, visai kitoks nei jį įsivaizdavau ant sofos. Pirmoji šalis, kurioje praleidau daug laiko, buvo Iranas. Naujos patirtys buvo labai stiprios, tie pojūčiai atsispaudė ir fotografijose. Labai sužavėjo žmonių draugiškumas ir atvirumas, nieko panašaus anksčiau nebuvau patyręs. Kai pasiekiau Indiją, čakros visiškai atsivėrė, nauji pojūčiai liejosi per kraštus ir tą būseną norėjosi kokiu nors būdu ištransliuoti, taip pasinėriau dar giliau į fotografijos magiją. Nuo to laiko mano kelionių kryptys driekėsi per daugelį šalių: Maroką, Mauritaniją, Tadžikistaną, Uzbekistaną, Azerbaidžaną, Gruziją, Vietnamą, Tailandą, Malaiziją, Indoneziją, Kiniją, Tibetą, aplankiau Arkties vandenyną, tačiau visada norėdavosi sugrįžti į Indiją, kur spalvos, kvapai, žmonių šypsenos kuria nepakartojamą fotodėlionę. Gal kad ji buvo pirmoji, o šiandien ją galėčiau jau vadinti savo antrais namais.

Šioje parodėlėje išvysite mini dėlionę iš skirtingų pasaulio kraštų: Irano, Indijos, Mauritanijos, Indonezijos, Dubajaus, Rytų Timoro, Paryžiaus, Amsterdamo ir Berlyno. Neįmanoma visko sudėti į keturiolika fotografijų, tačiau tegul tai bus toks pirmas prisilietimas prie mano klajonių regėjimų.

Tai viena nuo kitos gerokai atitolusios vietos, skirtingos kultūros, papročiai, tačiau jas gaubia panašios žmonių istorijos, buitis, kasdieniai darbai ir emocijos. Kiekviena šalis slepia savitą gyvenimo ritmą, tačiau galiausiai suvokiame, kad visi esame plius minus vienodi, turime panašių bėdų ir džiaugsmų. Visi mes esame tos pačios jūros lašai.

Sužinosi daugiau paspaudęs ant nuotraukos…