Įnirtingai mojuoju vairuotojui sustoti, ir patenkintas jau metuosi savo kuprines į vidų, lipu tradiciškai per maišus ir dėžes ir krentu į laisvą sėdynę. Maubisi sakau, važiuoju į Maubisi! Tai didesnis kalnų miestelis, jau kiek žemiau, reiškia ir šilčiau bus. Kelias daug geresnis, tai ilgai ir netrūkom, nusižiūrėjau žemėlapyje viešbutuką šalia bažnyčios ir paprašiau, kad prie jo paleistų. Ką galiu pasakyti, po paskutinių nakvynių viskas atrodė kaip penkių žvaigždučių viešbutyje, ir nesvarbu, kad vonios kambarys netvarkytas, mėtosi kažkieno paliktas šampūnas, dušo nėra ir padėtas tik atsilupęs, pilnas vandens bakelis. Dar tik pietų metas, tai rankom išsiskalbiu kelnes, marškinius. Iššoku į gatvę ir patraukiu į centrą, link turgaus. Nepaisant to, kad jau vėlyva popietė, turguje dar yra prekybininkų. Iš karto į akis krenta ryškus spalvų koloritas: nepažįstami vaisiai, daržovės, spalvoti kruopų maišai ir žmonių apranga, o ypatingai moterų. Ypatingai margi ir ryškūs suknių ir skarų raštai, bet atrodo visai kitaip kaip man buvo įprasta matyti Indijoje. Apėjau turgų skersai išilgai, na nėra labai kažkuo išskirtinis ir tie pardavinėjami dalykai ganėtinai įprasti Timorui. Tačiau mane labiausiai domino ne prekės, bet žmonės. Į turgų dažnai atvažiuoja žmonių iš aplinkinių mažų kaimelių, tad yra galimybė pamatyti tikrą čionykščių žmonių gyvenimo būdą. Žmonės smalsūs, stebi tave, bet gana kuklūs ir retas išdrįsta užkalbinti. Tada pamačiau mielą senolę. Apsirėdžiusi neišpasakytai gražių raštų ir spalvų rūbais, pasidėjusi sunkią galvą ant krepšio, ji saldžiai snaudė. Jau vėlyva popietė, prekybos įkarštis atslūgo, kaitri saulė kristelėjo žemyn, pats laikas po kavos puodelio kiek atsipūsti. Neskaitant viso šio jaukaus vaizdo, akis badė nepriteklius ir sunkus kasdienis darbas, kuris nusileido ant atgrubusių delnų, veido raukšlių ir akių vokų, dulkėmis nusėdo ant paišinos veido kaukės. Tačiau daili apranga, kaklo papuošalai ir metalinės apyrankės bylojo apie žmogaus išlaikytą orumą ir nusiteikimą drąsiai įveikti visus gyvenimo mestus iššūkius. Būčiau dar sekundę stebėjęs, bet gal mano įbestas žvilgsnis ją pabudino, ir atmerkusi sunkius vokus, sekundę nustebusi įsistebeilijo į mane. Pasijaučiau kiek nemandagiai, kad taip spoksojau, tačiau po akimirkos senolės veide išvydau plačią šypseną ir blizgančios akys sakė – sveikas jaunuoli! Linktelėjau galvą, mintyse linkėdamas geros dienos ir stiprios sveikatos. Taip ir pasikalbėjom be žodžių. Pasitryniau dar gatvėmis, pakalbinau kelis praeivius, papietavau mažoje atsilupusioje valgyklėlėje ir nusprendžiau dar užlipti ant kalvos, kur stovi portugalų istorinis viešbutis Pousada Portuguese, pastatytas kolonizacijos laikotarpiu. Kažkuo labai nesužavėjo, tiesiog senas portugalų dvarelis, ir be jo gatvėse buvo matyti daugiau seno europietiško stiliaus pastatų. Kolonizacijos palikimas, tad kažko labai vertingo vietinei kultūrai neįžvelgiu. Aišku tai dalis istorijos, bet mane labiau domina kultūros unikalumas, kurį atskleidžia čionai gimusios tradicijos, senieji menai ir papročiai, o ne svetimtaučių atvežti dalykai. Nesvietiško greičio globalizacijai, viską malant ir verdant viename katile, kas metai vis sunkiau pasaulyje rasti unikalių vietų, išlaikiusių savo savitumą ir nepasidavusių pasaulinių madų ir tendencijų diktuojamoms taisyklėms. Gal jau greitai, nuvažiavęs į kitą pasaulio pusę neberasi kažko dar nematyto ir tave stebinančio. Pasukau atgal link viešbutuko, reikia ir pailsėti – diena buvo beprotiškai ilga. Matau šalia bažnyčios esančiame pastate vyksta koks tai renginys, pilna vaikų uniformomis, merginų tradicinėmis sukniomis, groja muzika ir per mikrofoną kažką kalba. Jau neturėjau jėgų eiti pasmalsauti. Užlipau į savo balkonelį, iš čia viskas puikiai matyti kas darosi bažnyčios kieme, gal kokia mokyklos baigimo šventė. Dar prisėdau, ilgai žiūrėjau į gęstančios dienos nudažytus debesis, pro akis prabėgo šusnys dienos įvykių, girdėjau kaip prasideda kažkokie diplomų ar padėkos raštų įteikimai, ilgai skaitė pavardes ir vardus, įnirtingai plojo.. Tada lyg prasidėjo vakarėlis, gal šokiai, muzika garsiai plyšavo per visą gatvę, bet jau gulėjau po antklode ir akys merkėsi pačios.